Malkinė ir vaikystė

Http://malkine.lt/Kiekvienam suaugusiam žmogui užsukus į kokią nors malkų prekybos vietą (pavyzdžiui, http://malkine.lt/, pirmiausiai kils mintys apie kurą, jo sąnaudas, namų šildymą). Tačiau vaikai, išvydę pašiūrę ar jos nuotrauką, tuojau pat ima fantazuoti ir svajoti eiti ten pažaisti. Kažkodėl jau net būdamas visiškai mažas padaras, vaikas ima norėti turėti kažkokią pastogę, gal taip kopijuodamas tėvus, o gal dėl instinkto, todėl ir toks vaizdas, kaip http://malkine.lt/malkos.html, ima kelti norą smagiai pažaisti po šiuo stogeliu. Ką vaikai žaidžia malkinėse? Klausiame įvairių suaugusių žmonių, kad jie papasakotų, ką žaisdavo vaikystėje malkinėje.

Andrius, 31 metas

Kai matau informaciją, kurią randu interneto svetainėje Malkine.lt, tai prisimenu, kaip vaikystėje su savo draugu Simu žaisdavome pas jo senelius kaip tik panašioje pašiūrėje. Kaip ir visi berniukai, kurie užaugo dar ne su kompiuteriu ir telefonu rankose, mes žaisdavom karą ir mėgdavom darytis iš malkų kardus, peilius. Turėdavom tokius prastus neaštrius peiliukus, nes labai aštriais mums tiesiog neleisdavo naudotis, ir su jais drožinėdavom. Aš turėjau gana ilgą kardą. Dar buvo ir kieme mergaičių, jos visada pavydėdavo tų dalykų, kuriuos mes pasidarydavome. Viskas, ką jos mokėjo – tai nebent aprengti pagalį kaip lėlę.

Raimonda, 27 metų

Matau, kad Malkine.lt turi daug gerų malkų. Jei prisiminčiau vaikystę, ir elgčiausi taip, kaip vaikystėje, tai iš jų pastatyčiau gerą namelį. Mėgdavome pasistatyti iš malkučių įvairius statinius, į juos įlįsti, ir juose slėptis. Smagu, kad vaikai taip gerai moka prisigalvoti visokių dalykų, ir juos įgyvendinti. Aišku, tai kartais gali būti ir kažkiek pavojinga. Štai, pavyzdžiui, kartą mes su drauge žaidėme, ir ant jos užkrito rietuvė malkų. Tai nebuvo didelis džiaugsmas, tačiau gerai, kad ji nesusižeidė.

Jurgita 42 metai

Aš prisimenu, kaip bėgdavau iš namų. Buvau prisižiūrėjus tokių filmų, kur vaikai pabėga iš namų. Tik aš bijodavau bėgti kažkur toli, tai bėgdavau į malkinę. Ten pasislėpdavau už krūvos ir laukdavau, kol ateis manęs ieškoti. Liūdniausia būdavo, kai niekas neateidavo išvis, arba ateidavo ir sakydavo „jei nori, būk ten, bet mes jau einame valgyti“, ir nueidavo. Tada suprasdavau, kad šis žaidimas visai neįdomus, o ir mano pastangos niekam nerūpi. Tekdavo išlįsti ir liūdnai grįžti namo. O šiaip kažkokių kitokių žaidimų man malkinė neprimena, nes daugiau tai gal susiję su darbu. Dirbdavau su visais vaikais, kai tėvai liepdavo – nešdavau malkas į rietuves, artėjant žiemai. Tai buvo darbas, nuo kurio nepasprukdavo nė vienas šeimos vaikas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>